Mano akmenėlio istorija

Benas Šliogeris

Akmenėlis iš pajūrio

Buvo šilta vasaros diena. Aš su šeima buvau prie jūros. Maudžiausi. Paskui nutariau pastatyti smėlio pilį.
Kasiau smėlį rankomis. Staiga užčiuopiau kietą daiktą. Stipriau jį sugriebiau pirštais ir ištraukiau. Tai buvo didokas akmenukas.
Akmenukas buvo mano delno dydžio. Labai lygus ir šiek tiek plokščias. Tokių akmenukų daug pajūryje. Bet šį aš pats ištraukiau iš smėlio gilumos. Dėl to nutariau jį parsivežti namo.
Vasarai praėjus sugalvojau jį parodyti savo draugams mokykloje. Įpratau vėliau jį nešiotis kišenėje kasdien. Pastebėjau, kad tą dieną, kai aš jį turiu, man labai sekasi.
Tebeturiu akmenėlį ir šiandien. Po pamokų jis būna mano kambaryje. Prieš miegą aš jį visada paliečiu ir kaskart prisimenu tą nuostabią vasaros dieną. Ir dar – kaskart jo paprašau sėkmės sau.

Paulina Voronenkovaitė

Akmenėlis – dovana

Kartą gavau iš močiutės dovaną. Šalia buvo ir paprastas akmenėlis. Nustebau. Buvo tikrai  keista, kodėl močiutė padovanojo ir akmenuką. Nesitikėjau tokios dovanos ir net nežinojau, kad galima padovanoti ir akmenuką...
Tąkart akmenuką pasidėjau savo kambaryje, ant savo stalo. Žiūrėdavau į jį, kai ruošdavau pamokas. Bet vienąkart nutariau jį išmesti. Ir švystelėjau pro langą...
Po kiek laiko man jo ėmė trūkti. Nutariau susirasti. Ilgai ieškojau, bet neberadau. Daugiau jo ir nebepamačiau. Iki šiol gailiuosi, kad praradau netikėtą močiutės dovaną...

Kornelija Dagytė

Akmenukas kaip ponaitis...

Skubėjau namo. Buvau pavargusi. Staiga kažką netikėtai užmyniau. Nekreipiau dėmesio ir nuskubėjau toliau. Bet – sugrįžau. Pačiupau akmenėlį, kuris buvo pasipainiojęs man po kojomis.
Naktį sapnavau keistą sapną. Ėjau tuo pačiu keliu. Mačiau, kaip tuo pačiu keliu šalia manęs eina ir... akmenukas. Tas pats, kurį buvau užmynus. Sapne juk visko būna! Taigi ir akmenukas gali keliauti. Ir keliavo kartu su manimi. Ir dar – jis buvo lyg žmogutis. Ėjo labai išdidžiai. Jam tetrūko tik juodo švarko, kaklaraiščio ir skrybėlės -  ir būtų kaip koks ponaitis. Eidamas jis kitiems savo draugams kartojo, kad eina ne bet kur, o į naują kolekciją. Kiti akmenėliai tik pasišaipydavo, nes jis juk buvo paprasta lauko akmenėlis...
Šiandien šis ponaitis pūpso mano akmenukų kolekcijoje. Sapnas tarsi išsipildė – aš ėmiau rinkti įvairius akmenėlius.

Kamilė Varnelytė

Knyga apie akmenėlį 

Vieną dieną aš ėmiau skaityti naują knygą. Tai buvo knyga apie akmenėlius, apie tų akmenėlių įvairius nuotykius. Knyga man labai patiko. Užsinorėjau vieno dalyko – turėti savo akmenėlį.
Buvo žiema. Žinome, kad akmenėlių žiemą niekas neieško. Bet aš išėjau...Ir radau. Turbūt dėl to, kad labai norėjau rasti. Paprastutį, nediduką, nei didelį, nei mažą...Aš radau savo akmenėlį...
Dabar galiu sakyti, kad radau vis dėlto nepaprastą akmenuką, nes surastą žiemą, kai niekas net negalvoja jų ieškoti. Nepaprastas dar ir dėl to, kad mano akmenukas turi savo istoriją...

Evaldas Kibelkis

Pamečiau...

Ir aš kartą radau akmenėlį, kurį parsinešiau namo.
Namuose jį tyrinėjau, apžiūrinėjau. Ir staiga supratau –  jis nepaprastas, lyg su aukso dulkėmis...Sušukau „yes“ ir iš karto kaip be galvos išskubėjau jį ...parduoti.
Kol striksėjau, batas atsirišo. Kol rišausi batą, akmenukas iš kišenės iškrito. Pamečiau jį...
Nenuliūdau, nes pritaikiau sau patarlę: „Nedžiaukis radęs, neverk pametęs“.
                                                
Tautvydas Valatka

Akmenėlis dar be paslapties

Mėgstu vaikščioti po parką. Vis ką nors naujo atrandu...
Kartą radau akmenuką. Jų parke daug, bet šįkart dėl jo sustojau ir pasiėmiau. Akmenukas kaip akmenukas. Tik apvalus kaip kamuoliukas...
Turiu jį ant stalo. Apžiūrinėju ir stebiu jį kasdien. Dar nežinau, ar jis turi kokią paslaptį...

Brigita Remėzaitė

Akmenėlis iš po sniego

Kieme buvo jau tikra žiema. Išėjau pasivaikščioti ir pasidžiaugti sniegu.
Ėjau ir žiūrėjau po kojomis. Sugalvojau, kad turiu rasti bent vieną akmenuką. Juk koks džiaugsmas rasti sniege akmenuką... Deja, neradau.
Kitą dieną vėl išėjau ir vėl ieškojau. Takelis jau buvo labiau pramintas. Ir staiga aš jį pamačiau. Čiupau ir parbėgau namo. Džiaugiausi radusi ne bet kokį, o žiemos akmenuką...
Šiandien aš tebeturiu jį. Mano akmenėlis padėtas prie visų kitų, kažkada seniau rastų. Visi jie yra sudėti į stiklainį, kad būtų galima juos apžiūrėti. Ten įdėtas ir šios žiemos akmenėlis...

Gabija Sirevičiūtė

Netikėtas atradimas

Visada mėgau vaikščioti ir spardyti akmenukus, atsirandančius po mano kojomis. Nerinkau jų, net neapžiūrinėdavau. Kam? Juk tai tik akmenukai! Daug ir visur jų yra Lietuvoje – aš taip tada maniau. Bet...
Kartą irgi paspyriau krūvą akmenėlių. Pažiro jie į visas puses. Daug jų buvo. Vienas toli kažkur nulėkė. Būtent jį tada kažkodėl ir nutariau susirasti. Ir radau. Nustebau – lyg ne akmenukas, o akmeninė širdelė...Neatsilaikiau. Pasiėmiau. Juk kaip galima nepaimti širdies...
Aš ir toliau spardau akmenėlius. Bet visada juos apžiūriu ir surenku tuos, kurie man patinka. Namuose turiu savo akmenukų lentyną.

Dovydas Gureckis

Mano talismanas

Su tėvais buvau krepšinio varžybose. Mėgstu stebėti ne tik rungtynes, bet ir pačius krepšininkus prieš ir po varžybų. Tada irgi laukiau, kol jie po varžybų išeis ir bendraus su žiūrovais.
Tuo metu ir pamačiau akmenuką sau po kojomis. Nieko sau – salėje akmuo. Žinoma, pasiėmiau. Namuose išgręžiau skylutę, įvėriau juostelę. Pasidariau pakabuką.
Dabar tai mano talismanas. Man atrodo, kad jis man padeda mokytis. Dar labiau padeda, kai žaidžiu krepšinį. Kartais pagalvoju: „O gal tai buvo kokio krepšininko talismanas?“.

Armantas Lukšas

Akmenėlis su šypsenėle

Visi yra radę nors vieną ar kitą gražų akmenėlį. Ne visi tik juos renka. Ne visi ir pamato.
Kartą ir aš radau akmenėlį su ...šypsena. Lyg nupiešta, lyg iš jo paties ta šypsena... Žinau tik tiek, kad tas akmenukas tikrai šypsojosi...
Tebeturiu aš jį. Tebesišypso jis. Tik dabar mano akmenukas šypsosi tik man...

 Keiras Skulskis

Tarsi iš fantastinio filmo...

Mano akmenėlio istorija yra tarsi ištrauka iš fantastinio filmo...
Radau akmenėlį žiemą. Pusnyje. Įkrito į batą, kai bridau per sniegą. Iš kur jis atsirado? Iš kur čia žinosi...
Parsinešiau namo. Juodas. Neįprastas. Labai gražus. Po kiek laiko jis vis didėjo. Didėjo ir didėjo. Nebetilpo į kambarį. Teko samdyti keltuvą, kad išvežtų. Palikome miške. Ir miške jis vis augo ir augo. Atėjo toks laikas, kad nebetilpo į žemės planetą. Ir...sprogo. Visa žmonija išnyko...
Buvo ar nebuvo - nesvarbu. Svarbu, kad taip iš tikrųjų neatsitiktų...

Nikodemas Tatarinovas

Padovanojau...

Turėjau nepaprasto grožio akmenuką. Jis buvo baltas, baltas...Nesu tokio daugiau niekad ir niekur matęs. Saugojau ilgai. Nebeturiu jo šiandien...
Tiesiog vieną dieną sugalvojau pats sau netikėtą dalyką – padovanojau akmenėlį savo mokytojai...
                                    
Arminas Balčius

Akmuo iš vaivorykštės

Buvo diena, kai danguje puikavosi vaivorykštė. Išėjau pasigrožėti.
Staiga iš kažkur šalia manęs pliuptelėjo akmenukas. Gražus, nes spalvotas. Nematytas toks. Ne paprastas lauko akmenukas, o kažkoks per daug puošnus, visas spindintis, spalvotas...
Ką daugiau begalvosi – turbūt nukrito iš vaivorykštės. 

Liliana Kinčiūtė

Nupiešiau savo akmenuką

Buvau radusi kažkada akmenuką. Jis buvo labai negražus. Ir dėl to labai liūdnas. Aš jį norėjau paguosti, todėl nuspalvinau jį gražiomis spalvomis. Tapo jis tokiu, kokio visoje žemėje nėra...
Ilgai laikiau jį. Vėliau padovanojau savo draugei - už gražią mūsų draugystę atsidėkojau.

Augustė Šležaitė

Piliakalnio akmenukas

Su klase buvome ekskursijoje – Lapaičių piliakalnyje. Ten aš jį ir pastebėjau. Mokytoja pasakojo, kad esame šventoje vietoje. Pamaniau, reikia ką nors parsivežti iš tos vietos.
Tas akmenėlis ir buvo mano dovana sau iš tokios garbingos vietos – Lapaičių piliakalnio.

Karolis Meškys

Lobis – akmenukas

Su draugais žaidėme lobių ieškotojus. Net žemėlapį buvome pasidarę. Rasdavome vietelę ir ten kasdavome. Įsivaizdavome, kad galime rasti kokį nors lobį. Juk taip rašoma knygose...
Ilgai nieko neradau. Ieškojau vis toliau, nes juk lobį rasti visada sunku. Pagaliau nusibodo. Paskutiniame punkte iš iškastos duobės pasiėmiau akmenuką. Tai buvo mano įsivaizduojamas lobis.
Aš jį tebeturiu. Tai iš tikrųjų kaip koks lobis, jei tiek ilgai aš jo ieškojau...

Titas Gaubys

Akmenėlis su Adrijos jūros kvapu

Savo akmenuką aš radau mūsų Masčio ežero pakrantėje. Radau žiemą. Žinoma, jis buvo labai sušalęs.
Namuose aš jį apžiūrėjau, nuploviau. Paprastas akmenėlis: pilkas, su baltomis dėmelėmis. Toks visai neišvaizdus. Panašus į paprastą bulvę...
Aš vis dėlto jį padėjau į indą, kuriame mes laikome Adrijos jūros kriauklytes. Jis dabar tikrai nebešąla. Ir ne tik. Jis kvepia Adrijos jūra...

Enrika Bacytė

Atrastas, dingęs ir vėl surastas akmenukas

Nei iš šio, nei iš to kartą savo kuprinėje aš radau akmenuką. Neturiu supratimo, kaip jis ten pateko. Radau, tai ir pasilikau. Kasdien nešiojausi jį į mokyklą. Tiesa sakant, net neišėmiau jo iš tos kuprinės.
Pripratau prie akmenėlio. Kasdien patikrindavau, ar jis ten yra. Rasdavau jį ir ramiau jausdavausi.
Kartą jo neradau. Visą dieną buvo nesmagu. Papasakojau mamai, paklausiau, ar nematė. Prisipažino, kad rado ant grindų prie mano stalo ir išmetė kaip nereikalingą daiktą.
Buvo liūdna. Buvo žiema. Nerasi juk mažo akmenuko po iškritusiu sniegu. Laukiau pavasario. Niekada dar taip nebuvau laukusi pavasario. Norėjau kuo greičiau susirasti savo akmenuką.
Ištirpo sniegas. Mano laisvalaikis buvo aiškus – kasdien ieškoti savo akmenėlio po langais. Ieškojau tol, kol radau...

Gediminas Buteikis

Mano akmenukas – sesės akmenukas

Ir aš, žinoma, turiu akmenuką namuose. Visi turbūt turi nors vieną.
Jis guli ant palangės ir ten labai gražiai atrodo. Tik mano sesė vis jį paima, nors aš neleidau jai imti. Dabar tas akmenukas tapo mūsų abiejų. Juk kokia nesąmonė pyktis su sese dėl paprasto akmenuko...

Gabrielė Čenkutė

Pavogiau akmenuką

Mokykloje reikėjo atsinešti po akmenuką. Aš užmiršau. Visi atsinešė, o aš viena neturėjau. Pamačiau, kad ant mokytojos spintelės yra daug akmenukų. Ir pasičiupau vieną.
Prasidėjo pamoka. Mums reikėjo atsiskaityti. Kas atsiskaitė, tam mokytoja iš tos krūvelės dovanodavo po akmenuką. Vaikai ėjo vienas po kito. Aš buvau paskutinė. Atsiskaičiau. Mokytoja nori paimti ir duoti man akmenuką – žiūri, kad nebėra. „Juk buvo 17!“ – garsiai sako ji.
Tada atsirado klasės draugė, kuri pasakė, kad aš pati prieš tai pasiėmiau. Buvo labai gėda. Nuo to laiko žinau: ne-ga-li-ma nieko svetimo imti...
  

Mokyklos naujausių nuotraukų, renginių, svarbiausių įvykių galerija.
Elektrononis dienynas - tai sistema, leidžianti bendrauti visiems ugdymo proceso dalyviams.
Aktyvi ir Profesionali karjeros centro veikla - investicija į mokinio sėkmę.
Karjera