Palaikyti kūrybinį vientisumą: L.Andrijauskienės ir J. Vaičikauskienės darbų sklaida

Jau įprasta gretinti, ieškoti, atkartoti, interpretuoti ir per visa tai nors akimirkai pasigauti savą žvalgos lauką, kad dailės ar technologijų mokytojų ugdymo procesas įgautų vientisą raiškos formą, kuri tenkintų besikeičiančius šiuolaikinio mokinio poreikius. Į dailės ir technologijų pamokas įsižiūrėjus galima atsekti beveik visų mokslų simbolių, ženklų derinius, kurie įprasmina vertybines nuostatas tiek tautinės savimonės, tiek pasikeitusio laisvesnio pasaulio globalius reiškinius. Galima teigti, kad ,,Ateities'' progimnazijos dailės - technologijų mokytojos metodininkės Laimutė Andrijauskienė ir Jolanta Vaičikauskienė būtent savo darbe ir pritaiko tai, kas jau žinoma bei išmėginta, palaikydamos vientisumą su pasauline meno tradicija ir ieškodamos savasties laikmečio pasiūlose. Apie kūrybinių išmonių ir jų išlaikymo vientisumą abi mokytojos pasidalijo kaip gerąja patirtimi su kolegomis, atskleisdamos savo atradimus, keldamos perspektyvinius iššūkius, žvelgdamos į patirtį  ir siūlomą nuolatinę kaitą.

 Suprantama, jog labai svarbi yra paties mokytojo meninių ieškojimų patirtis. L. Andrijauskienė tarsi iš naujo ,,atrado'' duonos kelią, integruodama technologijų, matematikos, lietuvių, tikybos, muzikos pamokas. Bendrystė su skaičių loginiu mokslu mokinius paskatino leistis į ,,Duonos kelius'' ne tik per poetinius įvaizdžius, lietuvio etninius papročius, bet ir pritaikant skaičiavimo, dydžio, svorio, matų, apyvartos ir kitokius matematikos mokslo žodžius, praktiškai atliekant įvairių sprendimų veiksmus. Integruotos netradicinės pamokos suteikia galimybę rinktis, susipažinti su meno ir praktiškumo visuma. Taigi, patys mokiniai minkė, kepėsi duoną, ją ragavo ir vaišino visą mokyklos bendruomenę. Galima sakyti, jog  įvyko ir tradicinis pasidalijimo ritualas, buvo išklausyti ir lietuvių kalbos, tikybos mokytojų pamąstymai apie duonelę - maitintoją, atskleista jos simbolinė prasmė ir pan. Kūrybinis ir praktinis darbas - tai gilesnio pažinimo forma. Mokytoja L. Andrijauskienė panašaus santykio su daiktu ir jo verte ieško ir per siuvimo pamokas, integruodama daikto vertę, jo panaudojimą ir šiuolaikinėje erdvėje, kai pats mokinys sukuria, pasidaro ir geba pritaikyti turimą daiktą namuose: pavyzdžiui, žaislai - pagalvėlės yra ne tik puošybos priemonė, dekoro detalė, bet ir dovanojamas daiktas. Pačių mokinių pasisiūtas paukščiukas - tai atšvaitas, kurį galima prisitvirtinti prie kuprinės ir saugiau pereiti tamsią gatvę. Mokytojos projektiniai darbai - tai ryšio su tuo, kas pastovu išlaikymas, nes jungiamasi į naują erdvę per mokinio patirtį, per jo jausmus, jo meninio pasitenkinimo paieškas. Ne tik mokoma, bet ir pritaikoma, skatinama vertinti tai, kas paties sukuriama, nes daiktas įgauna kitokią vertę per kūrėjo šilumą. Toks santykis keičia ir aplinkos daiktų sampratą ir žmonių santykius.
Dailės mokytojos J. Vaičikauskienės sklaidos lauke - darbai, įkvėpti ne tik lietuvių dailininkų, bet ir pasaulinio meno. Vadinasi, ji į dabarties pasaulio mokinį žvelgia, kaip žmogų, kuris geba pritaikyti, susirasti, atvaizduoti, kas jį jaudina. Tik mokinys turi žinoti, kas jam yra svarbu. To žinojimo lavinimui J. Vaičikauskienė pasitelkia inovacijas: meninio vaizdo visumą tarsi išskaido, parodydama technikos galimybes, pritaikydama įvairias technikas, aiškindama, kaip jas galima panaudoti, kuriant savo meno darbus. Jos tikslas, kaip sako mokytoja, kad kažkas liktų mokinio širdyje, kad jis matytų detales. Su 5 - 8 klasių mokiniais eita nuo žodžio prie kontrasto, prie įvaizdžio, kuris gimė jau išsamiai išstudijavus gerai žinomų menininkų darbus ir sukūrus savo pasaulio reginių interpretacijas.
Praktiniuose mokinių darbuose - ir Antikos meno, ir šiuolaikinių dailininkų darbų interpretacijos, atliktos vis kitokia technika. Taip atsirado mokinių kūrybiniai darbai ,,Portretas kitaip'', ,,Moters portretas", ,,Peizažas'' ir kiti, gerai išnagrinėjus, ,,perėmus'', pavyzdžiui, dailininkų P. Pikaso, Van Gogo, Manė, M. K. Čiurlionio spalvas, formas, dydžius, vaizdus, sugretinus ir sujungus tai, kas regėta, su tuo, kas paties mokinio suvokta. Nė vieno darbo nėra tokio paties - kiekvienas mokinys užfiksuoja tik jam svarbias matomo vaizdo ribas, kontūrus, simbolius, detales, randa savo formą, įbrėžia savo emociją. Svarbu, kad jis pajustų, jog gali tai daryti.  Mokytoja džiaugiasi, kad mokinių kompozicijos gyvos, pajaustas ir kontrastas, ir laikmečio ženklas, išbaigtos temos. Visi mokinių darbai yra viešai demonstruojami, mokiniai turi galimybę pajusti parodos - vaizdo visumą ir tarsi iš naujo atrasti, kas kitaip. Vadinasi, pasiteisina, kada į dailės pamokas yra žiūrima, kaip į meno sklaidą, ieškant inovacinių technikų, kaip mokinio saviraiškos priemonių, dirbant nuo teorinių teiginių prie jų praktinio realizavimo.
Turbūt niekas taip neišlaisvina žmogaus kaip kūryba. Belieka pasidžiaugti, kad ,,Ateities'' progimnazijos dailės - technologijų mokytojų  metodininkių L.Andrijauskienės ir J.Vaičikauskienės įdirbis - tai teigimas to, kas vertinga.  Tai sklaida, tai raiška, tai noras rasti tą jausminį pradą, kuris šiuolaikinio mokinio pasaulyje išbudintų reginius, vaizdus, skatintų jį patį pažinti save, kad jis atsivertų. Juk svarbiausia palaikyti kūrybinį kasdienybės vientisumą, atrasti detalę, tą ženklą, kuris augintų geruosius gyvenimo poreikius.

Ieva Sigita Naglienė

Mokyklos naujausių nuotraukų, renginių, svarbiausių įvykių galerija.
Elektrononis dienynas - tai sistema, leidžianti bendrauti visiems ugdymo proceso dalyviams.
Aktyvi ir Profesionali karjeros centro veikla - investicija į mokinio sėkmę.
Karjera